
Dauguma iš mūsų yra patyrę patyčias. Vieni išgyveno vaikystėje, kiti paauglystėje, o kai kuriems jos nesibaigia iki šiol. Kaip tai veikia žmogų? Ar galvojat, kad tai išaugama? Ar kada susimąstėt, kad sunkūs išgyvenimai dėl užgauliojamų atnešė pasekmes? Gal turit išlikusius pykčius pažįstamiems ar gal turite baimes? Ar kada susimąstėt, kad tai patyčių pasekmė? Patyčias patiria kaip minėjau visi - maži ir dideli dėl to, kad turi kitokį aprangos stilių, yra kitos rasės, religijos ar orientacijos, labiau subrendęs nei bendraamžiai ir kitų priežasčių. O viskas prasideda nuo mokyklos suolo ar darželio smėlio dėžės.
Kas yra patyčios? Tai ko nors darymas kieno apmaudui, piktumui, juokavimas. Patyčių formos ir pavyzdžiai:
· Tiesioginės (šaipomasi, įžeidinėjama tiesiai į akis);
· Netiesioginės (apkalbinėjimai, daiktų mėtymas);
· Žodinės;
· Fizinės (stumdymas, mušimas);
· Sudėtinės (reketas).
Kodėl tyčiojamasi?
Patyčių kaip agresijos formos atsiradimo priežasčių yra labai daug, čia apžvelgsime kelias iš jų:
· Vaikas, jaunuolis ar suaugęs, kuris tyčiojasi irgi yra auka. Tikėtina, kad skriaudėjas pats patiria ar yra anksčiau patyręs patyčias. Jis nemoka susitvarkyti su gėdos ir pažeminimo jausmais, tai išsišaknijusio nepilnavertiškumo jausmo rezultatas.
· Šeimos auklėjimo stilius ir požiūris į fizines bausmes taip pat gali būti patyčių priežastimi. Žmogus iš šeimos atsinešęs agresyvų bendravimo stilių nemoka kitaip bendrauti.
· Vyriškumo įrodymas – visuomenės kuriami stereotipai neleidžia jaunuoliui, vyrui pasirodyti švelniu, atidžiu, užjaučiančiu.
· Agresoriai vadovaujasi klaidingais mechanizmais:
· Projekcija – tai gynybos mechanizmas, kai žmonės, slėpdami savo grėsmingus impulsus, savybes, priskiria juos kitiems.
· Išankstinė nuostata – nuomonė ir išvados apie kitą žmogų, kuri yra neparemta faktais, neįvertinta visapusiškai.
· Stereotipas – nuomonė, kad tam tikros grupės žmonėms būdingos tos pačios savybės, kad jie visi vienodi.
· Diskriminacija – neteisingas elgesys su žmogumi dėl jo kintamų ir nekintamų savybių, pvz.: amžius.
Besivadovaudami šiais mechanizmais, skriaudėjai sukuria neigiamų, nepageidaujamų savybių kompleksą, kurį kaip etiketę prikabina aukai.
Patyčios yra agresijos forma. Neįmanoma kalbėti apie patyčias, jas izoliuojant nuo kitų agresijos apraiškų. Pasaulinė sveikatos organizacija savo metiniame pranešime “Smurtas ir sveikata” aprašo įvairiausias agresijos formas – savižudybes, žmogžudystes, smurtą šeimoje, seksualinę prievartą, karus ir t.t. Pasirodo, kad Lietuvoje yra labai aukšti ir kiti smurto visuomenėje rodikliai. Pavyzdžiui, savižudžių skaičius Lietuvoje, tenkantis 100000 gyventojų, yra didžiausias pasaulyje (2004m. 100 000 gyventojų teko 40,2 savižudybių). Kitas rodiklis –jaunų (10-29m.) žmonių nužudymų skaičius yra ženkliai didesnis nei Vakarų Europos šalyse (5,4 nužudymai 100 000 gyventojų).
Apie agresiją liudija ir netolerancijos lygis. 1999-2000m. atliktame Europos vertybių tyrime 32 šalių gyventojai buvo apklausti apie įvairiausias nuostatas ir vertybes, apie jų požiūrius į įvairius jų kasdienio gyvenimo dalykus. Dalis klausimų buvo skirti tolerancijai – žmonių buvo klausiama, ar jie toleruotų šalia gyvenančias tam tikras žmonių grupes (alkoholikus, sergančiuosius AIDS, musulmonus, čigonus ir pan.), ar svarbi tolerancija ir supratimas šeimyniniuose santykiuose ir pan. Lietuvos gyventojų atsakymuose išryškėjo didelė netolerancija.
Pateiksime keletą pavyzdžių. 82,1% apklaustųjų Lietuvoje teigė, kad alkoholikai yra nepageidaujami kaimynai – tuo tarpu Liuksemburge taip manančių buvo 32%. 67,6% apklaustų lietuvių netoleruotų šalia gyvenančių homoseksualių asmenų, taip manančių švedų buvo 6,1%. 55,1% lietuvių nepageidautų, kad šalia jų gyventų asmenys, sergantys AIDS – Danijoje taip mano 5,8% apklaustųjų. Tokie Lietuvos rodikliai yra vieni didžiausių iš tyrime dalyvavusių 32 šalių. Be to, netolerancija išryškėjo ir kitoms žmonių grupėms – emociškai nestabiliems žmonėms, romu tautybės asmenims.
56,6% apklaustųjų manė, kad yra labai svarbu šeimoje vaiką mokinti tolerancijos ir pagarbos, o 42,2% manė, kad santuokoje yra labai svarbus supratimas ir tolerancija – pagal šiuos rodiklius Lietuva atsidūrė vienoje paskutiniųjų vietų.
Kaip matome iš šio tyrimo, Lietuvoje yra daug netolerancijos ir yra mažai galvojančių, kad tolerancija yra svarbi vertybė šeimyniniuose santykiuose ir vaikų auklėjime. Netolerantiškoje visuomenėje yra žymiai didesnė smurto tikimybė. Vaikai, augdami aplinkoje, kurioje yra daug neapykantos, mokosi neapkęsti – iš to pasireiškia įvairios agresijos formos.
Mitai apie patyčias
MITAS: Vaikai yra vaikai! Juk jie tik juokais užkabinėja vieni kitus.
REALYBĖ: Kartai patyčios yra painiojamos su humoru, pajuokavimu, tačiau tai yra skirtingi dalykai. Patyčias nuo humoro skiria tai, kad tas, iš kurio tyčiojamasi jaučiasi blogai ir juokinga gali būti tik tiems, kurie tyčiojasi ar pat
yčias stebintiems vaikams.
MITAS: Laikui bėgant vaikai išaugs ir tyčiojimasis liausis. Tyčiojimasis yra natūralus reiškinys vaikams bręstant. Todėl neverta kreipti ypatingo dėmesio į jį.
REALYBĖ: Tyčiojasi tiek vaikai, tiek suaugę, patyčios vyksta mokykloje, darbe, šeimoje. Netiesa yra tai, kad tyčiojimasis baigiasi pabaigus mokyklą. D.Olweus atliktas tyrimas rodo, kad 60 proc. berniukų, kurie aktyviai tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje iki 24m. amžiaus padarė bent vieną nusikaltimą, o 35-40 proc. – 3 ir daugiau nusikaltimų. Labai mažai tikėtina, kad patyčios gali liautis savaime. Skirtingi tyrimai rodo, kad patyčias galima sumažinti tik vykdant atitinkamas prevencines programas.
MITAS: Kiekvienas vaikas privalo išmokti kovoti už save, todėl tam tikra dozė patyčių nekenkia, o tik padeda sutvirtėti, užsigrūdinti.
REALYBĖ: Tikrai svarbu, kad vaikas mokėtų save apginti. Bet ar patyčios gali to išmokyti? Panašu, kad tai, ko vaikai tikrai išmoksta iš patyčių – tai bendravime naudoti agresiją. Agresyvų elgesį pastiprina ir suaugusiųjų pamokymai: “Duok atgal!”, “Pirmas nepradėk, bet jei lįs prie tavęs – tai duok taip, kad kitą kartą nelįstų”, ir pan. Tokiu būdu vaikai iš tiesų ginasi – pagrindiniu gynybos būdu tampa agresyvus elgesys. Tačiau galima mokinti vaikus neagresyviais būdais reaguoti į patyčias. Yra sukurta daug socialinių įgūdžių ugdymo programų, kurios mokina vaikus, kaip tvarkytis su savo emocijomis, kaip bendrauti su kitais vaikais, kaip spręsti kylančius konfliktus.
Patyčios nėra ta patirtis, kuri padeda vaikui sutvirtėti ir užsigrūdinti. Galima sakyti priešingai – tyrimai atskleidžia, kad patyčios gali palikti daug įvairių trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių vaiko elgesiui, emocinei būsenai, bendravimui.
Jei visuomenėje yra paplitęs šis mitas ir yra galvojama, kad vaikams yra sveika patirti patyčias, tuomet mažai tikėtina, kad bus imamasi kokių nors veiksmų patyčias sustabdyti. Šis mitas turi labai gilias šaknis mūsų visuomenėje. Sovietinė armija buvo vadinama “gyvenimo”, “vyriškumo” mokykla. Joje patyčios buvo tapusios kasdienybe, o žiaurūs kankinimai, išbandymai, vyresnių pažeminimai jaunesniesiems buvo tapę tradicija. Ši patyčių kultūra turėjo ir specialų pavadinimą – “diedovščina”. Buvo manoma, kad jaunuoliams yra sveika turėti tokios patirties, po kurios jie tampa tvirtesni ir atsparesni kitoms gyvenimo negandoms.
MITAS: Fizinis smurtas yra skaudesnis nei šaipymasis žodžiais. Žodis – ne kumštis, juo mėlynių nepaliksi ir žmogaus neužmuši.
REALYBĖ: Dažnai fizinis veiksmas yra suvokiamas kaip rimtesnis – toks, į kurį jau reikėtų reaguoti. Labai tikėtina, kad mokytojas klasėje reaguos greičiau į smūgį kumščiu, nei į garsiai ištartą pravardę ar į vaiko pažeminimą. Suaugę patys yra linkę nuvertinti verbalinio įžeidinėjimo sukeliamą poveikį: “Nekreipk dėmesio, juk tai tik žodžiai”. Tačiau labai sunku vertinti, kas skaudžiau – smūgis kumščiu ar dažnai girdimos patyčios. Neretai žodinės patyčios įsimenamos ilgam ir suaugę žmonės puikiai atsimena mokykloje turėtas pravardes ir patirtus pažeminimus. Skirtumas tarp fizinio veiksmo ir žodžių yra tas, kad fizinio sužeidimo metu skaudamą vietą yra nesunku rasti ir galima tą skausmą numalšinti įvairiomis priemonėmis. Tuo tarpu žodinių patyčių sukeltą skausmą neįmanoma apčiuopti ir sunkiau jį numalšinti.
NEBŪNA GRAŽIŲ PATYČIŲ – PATYČIOS TAI NE HUMORAS. JUOKAUJAMA NORINT PASILINKSMINTI, TYČIOJAMASI – NORINT ĮSKAUDINTI.
Nemokami pagalbos telefonai:
· Jaunimo linija – 8 800 28888;
· Vaikų linija – 8 800 11111;
· Kauno psichologinė pagalba – 8 800 76260
· Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija “Gelbėkit vaikus“ – 8 800 29111
Šaltiniai:
www.bepatyciu.lt
www.vaikulinija.lt
www.pkg.lt
VJ
Rodyk draugams